1483 m. balandis Vestminsteris

Man tenka laukti sūnaus iki Velykų, nors parašiau jam ir svainiui iš karto. Jie pradeda ruoštis sugrįžimui, išardydami nedidelį Jorkų priešininkų ir viskam pasiryžusių žmonių, kurie buvo susibūrę aplink juos, ratą. Ruošiasi išsiskirti pirmą kartą nuo Henriko paauglystės. Džasperas parašo man, kad nežino, kaip gyventi, kai šalia nebus kam patarti, vadovauti.

Ko gero, keliausiu į piligriminę kelionę. Galbūt atėjo metas pagalvoti apie save, savo sielą. Gyvenau tik dėl jūsų berniuko ir, būdamas toli nuo Anglijos, patikėjau, kad niekada negrįšime namo. Dabar jis grįžta, kaip ir turėjo nutikti, o aš negaliu. Netekau savo brolio, savo namų, jūsų ir dabar netenku jo. Džiaugiuosi, kad Henris gali sugrįžti ir užimti deramą vietą pasaulyje. Bet aš tremtyje lieku vienas kaip pirštas. Tikrai neišmanau, ką veiksiu be jo.

Nusinešu jo laišką pas Stenlį, savo vyrą, kuris dirba prie įvairiais dokumentais apkrauto rašomojo stalo.

— Manau, Džasperas Tiudoras mielai grįžtų namo su Henriu, — pradedu atsargiai.

— Ir iškart padėtų galvą ant trinkos, — tiesiai atšauna mano vyras. — Tiudoras pasirinko ne tą pusę ir laikėsi jos nuo pergalės iki pralaimėjimo. Jam reikėjo atgailauti po Tjuksberio, kaip darė kiti, bet buvo užsispyręs it velsietiškas ponis. Nesinaudosiu savo įtaka, kad jį sugrąžinčiau, jūs irgi. Be to, man regis, esate juo susižavėjusi, kam nepritariu.

Spoksau į jį apstulbusi.

— Jis mano svainis, — tariu.

— Pats žinau. Nuo to tik blogiau.

— Juk negalvojate, kad mylėjau jį visus tuos metus?

— Man tai nė kiek nerūpi, — šaltai atsiliepia jis. — Nenoriu apie tai galvoti. Ir nenoriu, kad galvotumėt jūs. Nenoriu, kad apie tai svarstytų jis pats, o ypač kad karalius ir gandonešė jo žmona apie tai susimąstytų. Taigi Džasperas gali gyventi kur gyvenęs, mes jo neužtarsime, ir jums nebėra reikalo daugiau jam rašyti. Nereikia apie jį net galvoti. Kaip apie mirusį.

Imu tirtėti iš pasipiktinimo.

— Dėl mano garbės galite neabejoti.

— Ne, dėl jūsų garbės aš taip pat nesuku sau galvos, — pakartoja Stenlis.

— Kadangi pats nejaučiate man aistros, nesuprantu, kodėl jums tai išvis rūpi! — lepteliu.

Bet jo supykdyti nepavyksta. Vyras šaltai šypteli.

— Aistros nebuvimas, jeigu pamenate, buvo numatytas santuokos sutartyje, — pastebi. — Pati išsiderėjote. Nejaučiu jums jokio potraukio, miledi. Bet jūs man naudinga, kaip ir aš jums. Likime prie šito susitarimo ir nepainiokime su romantiška leksika, kuri mums abiem niekada neturės prasmės. Taip jau yra, kad esate ne mano skonio moteris, ir, Dievas žino, koks vyras gali sukelti jums aistrą. Jei išvis gali. Abejoju, ar vargšas Džasperas kada sukėlė ką nors daugiau nei šaltą jaudulį.

Pasuku prie durų, bet sustoju uždėjusi rankeną ant skląsčio ir atsigręžusi su kartėliu tariu:

— Mes susituokę dešimt metų, buvau jums gera žmona. Neturite pagrindo skųstis. Negi nejaučiate man nė trupučio švelnumo?

Jis pakelia akis nuo stalo, pakėlęs plunksną virš rašalinės.

— Kai susituokėme, pareiškėte man, kad atsidavėte Dievui ir savo reikalui, — primena jis. — Aš atsakiau, jog rūpinuosi savo ir šeimos gerove. Sakėte man, kad trokštate gyventi skaistybėje, ir aš priėmiau tai iš žmonos, kuri atnešė turtus, garsų vardą ir sūnų, galintį pretenduoti į Anglijos sostą. Švelnumui nebuvo poreikio, mus jungia bendri interesai. Jūs ištikimesnė man dėl to paties tikslo negu būtumėt iš meilės, gerai žinau. Jeigu būtumėt jausmų valdoma moteris, būtumėt prieš dešimtmetį išlėkusi paskui Džasperą ir savo sūnų. Meilė nesvarbi nei jums, nei man. Jūs geidžiate valdžios, Margareta, valdžios ir turtų. Aš taip pat. Mudviem niekas daugiau tiek nereiškia ir mes bet ką dėl šito paaukotume.

— Mane veda Dievas! — protestuoju.

— Taip, nes tikite, kad Dievas nori Anglijos soste matyti jūsų sūnų. Vargu ar Dievas kada davė jums kitokį patarimą. Girdite tik tai, ko pati norite. Jis nurodo tai, ko pageidaujate.

Susverdėju tarsi gavusi antausį.

— Kaip jūs drįstate! Nugyvenau visą gyvenimą Jam tarnaudama!

— Ir Jis visada liepė siekti valdžios ir turtų. Ar esate tikra, kad ne savo balsą girdite per žemės drebėjimą, vėją ir ugnį?

Iššiepiu dantis.

— Sakau jums, Dievas pasodins mano Henrį į Anglijos sostą, ir tie, kurie dabar šaiposi iš mano vizijų ir abejoja mano pašaukimu, vadins mane „miledi karaliaus motina“. Aš pasirašinėsiu karaliene Margareta: Margareta Regina...

Staiga į duris skubiai pasibeldžia, kažkas paklebena rankeną.

— Milorde!

— Įeik! — šūkteli Tomas, pažinęs asmeninio sekretoriaus balsą.

Pasitraukiu į šalį, kai pro duris į kambarį šmurkšteli Džeimsas Pirsas, nusilenkia man ir pritursena prie vyro rašomojo stalo.

— Aš dėl karaliaus, — išpoškina jis. — Sako, kad jis serga.

— Vakar vakare irgi negalavo. Tiesiog persivalgė.

— Šiandien jam dar blogiau, prikvietė daktarų, nuleidinėja kraują.

— Rimta?

— Atrodo, taip.

— Einu nedelsdamas.

Mano vyras numeta plunksną ir atžingsniuoja iki manęs, stovinčios prie pravirų durų. Prieina kaip mylimasis visai arti, uždeda ranką ant peties ir pakužda į ausį: „Jeigu jis susirgs, jeigu numirs, jeigu iškils regentystės klausimas, o jūsų berniukas sugrįžęs namo tarnaus regentystės taryboje, tada jį nuo sosto skirs tik dvi širdys. Jeigu jis bus geras ir ištikimas tarnas, jeigu atkreips vyrų dėmesį, jie gali pasirinkti jauną vyrą iš Lankasterių giminės, o ne bebarzdį motinos numylėtinį iš Jorkų. Ar liksite čia postringauti apie savo pašaukimą ir meilės troškulį, ar eisite su manimi dabar pat pasižiūrėti, ar tikrai Jorkų karalius miršta?“

Aš nesiteikiu jam atsakyti. Įsikimbu į parankę, ir abu išskubame pabalusiais nuo susirūpinimo dėl karaliaus veidais — visi žino, kaip jį mylime.

Jis serga ilgai. Nuostabu matyti karalienės agoniją. Nors buvo jai neištikimas, buvo nutrūktgalvis, tas vyras pelnė aistringą prieraišumą. Karalienė kiurkso jo kambaryje dieną naktį, gydytojai tik zuja su vienokiais ar kitokiais vaistais. Paskalos skraido po rūmus kaip varnos prieš naktį. Šneka, kad persišaldė prie upės užsigeidęs pažvejoti prie Istertaido. Kalba, kad karaliui skauda pilvą nuo besaikio rijimo ir gėrimo. Kai kas kuždasi, kad kuri nors iš daugybės kekšių užkrėtė sifiliu, kuris dabar graužia jį iš vidaus. Tik keletas kaip aš galvoja, jog tokia Dievo valia ir bausmė už išdavystę prieš Lankasterių karalių. Aš tikiu, jog Viešpats tiesia kelią mano sūnui ateiti.

Stenlis trinasi karaliaus kambariuose, kur vyrai pakampėse pusbalsiu kuždasi, jog nuo Edvardo, kuris buvo neįveikiamas visą gyvenimą, pagaliau susisuko sėkmė. Aš leidžiu laiką pas karalienę, laukiu, kol ji sugrįš, pakeičiu gobtuvą, iššukuoju plaukus. Stebiu tuščią Elžbietos veidą veidrodyje, kai ji leidžia tarnaitei pinti plaukus kaip tik ji norinti. Jeigu ji būtų kurio kito vyro žmona, melsčiausi dėl jos iš gailesčio. Elžbieta kenčia iš baimės netekti mylimo vyro, žmogaus, kuris pranoko visus, neabejotinai buvo didžiausias žmogus visoje Anglijoje.

— Ką ji šneka? — patyliukais, tarsi jau per šermenis klausia manęs vyras, kai susitinkame vakarienės didžiojoje menėje.

— Nieko, — atsakau. — Ji nieko nekalba. Sėdi priblokšta minties, kad jį praras. Esu tikra, kad jis gęsta.

Tą popietę prie karaliaus lovos sukviečiama Slaptoji taryba. Mes, moterys, laukiame didžiajame priimamajame nekantraudamos išgirsti naujienas. Po valandos pasirodo paniuręs mano vyras.

— Jis virš savo lovos prisaikdino mus paremti sąjungą, — paaiškina. — Hastingso ir karalienės sąjungą: geriausio draugo ir savo žmonos. Meldė mus dirbti išvien dėl jo sūnaus saugumo. Paskelbė savo sūnų Edvardą kitu karaliumi, sujungė Viljamo Hastingso ir karalienės rankas virš savo guolio. Pranešė, kad tarnausime jo broliui Ričardui, regentui, kol berniukas suaugs. Tada kunigas atėjo paskutinio patepimo. Nakties karalius nesulauks.

— Ar prisiekėte ištikimybę?

Kreivas vyro šypsnys leidžia suprasti, kad priesaika nieko nereiškia.

— Dieve, žinoma. Visi prisiekėme. Prisiekėme taikiai darbuotis kartu, prisiekėme nesibaigiančią draugystę, todėl manau, jog karalienė ginkluoja vyrus ir siunčia pasiuntinius, kad sūnus kuo skubiau atkeliautų iš savo pilies Velse, pasiėmęs kuo daugiau karui pasiruošusių žmonių. Reikia manyti, kad Hastingsas siunčia žmogų pas Ričardą, įspėdamas dėl Riversų, ragina atsivesti Jorko vyrus. Dvaras skils perpus. Niekas nepakęs Riversų dominavimo. Jie tikri, kad galės valdyti Angliją per savo berniuką. Elžbieta— antra Margareta Anžu, moters valdomas dvaras. Visi prašys Ričardo ją sustabdyti. Mes turime pasidalyti ir veikti. Aš parašysiu Ričardui ir prisieksiu jam ištikimybę, o jūs patikinsite karalienę, kad liekate ištikima jai ir Riversams.

— Po koją į abi stovyklas, — sumurmu.

Labai stenliška. Todėl ir ištekėjau už lordo Stenlio, dėl šios akimirkos vertėjo tapti jo žmona.

— Spėju, kad Ričardas tikėsis valdyti Angliją, kol princas Edvardas suaugs, — tęsia mano vyras. — O vėliau valdyti Angliją per globotinį. Sieks tapti antruoju Varviku. Karaliaus kūrėju.

— Arba sieks užvaldyti sostą? — aikteliu, kaip visada galvodama apie savo sūnų.

— Užvaldyti sostą, — sutinka jis. — Hercogas Ričardas yra Jorkų Plantagenetas, subrendęs vyras, turintis teisę į sostą, jam nereikia regento nei lordų sąjungos, kad paremtų. Dauguma žmonių nutars, kad tokį karalių turėti saugiau nei neišbandytą vaikį. Kai kas vertins jį kaip galimą karalių. Privalote nusiųsti žinią Džasperui, kad saugotų Henrį, kol žinosime, kaip elgtis toliau. Jie negali rodytis Anglijoje, kol nežinome, kas gviešis karūnos.

Jau ketina eiti, bet sulaikau jį už rankos.

— Kaip manote, kas bus toliau?

Jis nežiūri į mane, žvilgsnis nukrypsta į tolį.

— Manau, kad karalienė ir hercogas Ričardas pešis kaip šunys prie kaulo — mažojo princo, — atsako jis. — Ir sudraskys jį.